Prieš šimtą metų gegužės 13 dieną į Siksto koplyčią susirinkę popiežius, jo kardinolai ir kiti Romos Kurijos vyskupai jokiu būdu negalėjo numatyti tą pačią dieną už dviejų tūkstančių kilometrų, Cova da Iria, prie Fatimos, centrinėje Portugalijoje, prasidėjusių Marijos apsireiškimų trims mažiems beraščiams piemenėliams reikšmės. Šventasis Tėvas Benediktas XV tą dieną Siksto koplyčioje, kurioje paprastai renkami popiežiai, vadovavo vyskupo konsekravimo apeigoms. Vyskupu buvo šventinamas vienas iš artimiausių popiežiaus padėjėjų ir būsimas jo įpėdinis Romos vyskupo soste: iš Romos didikų kilęs kunigaikštis Eugenijus Pacelli, būsimas popiežius Pijus XII.
1917 metų gegužės 13-osios sutapimas – Marijos apsireiškimas Fatimoje ir Garbingojo Dievo tarno Eugenijaus Pacelli konsekracija – stipriai paveikė ypač pastarąjį, istorikų dažnai vadinamą pirmuoju „Fatimos popiežiumi“, nes jis pirmasis oficialiuose popiežiškuosiuose aktuose paminėjo Fatimos, Rožinio Marijos, vardą: 1940 metų enciklikoje pavedė Fatimos Marijos globai Portugalijos Bažnyčios užsienio misijas ir misionierius, paragino to krašto pašvęstuosius ir pasauliečius „melsti už pašaukimus“, vardan to „kalbėti Rožinį, kaip kad karštai paprašė palaimintoji Fatimos Mergelė“ („Saeculo exeunte octavo“, Pijus XII, 1941 birželio 13 d.).
Trys piemenėliai: dešimtmetė Liucija de Jesus ir jos mažesnieji pusbroliai Pranciškus, devynerių, ir Jacinta, septynerių, regėjimuose 1917 metais matė apsireiškusią Dievo Motiną Mariją šešis kartus, nuo gegužės 13 iki spalio 13 dienos.
Pamaldūs piemenėliai gegužės 13 dieną nusiginė bandą iki Cova da Iria ir kaip kasdien apie vidudienį, sustojo kalbėti Rožinio. Staiga jie pamatė stiprią šviesą, tarsi žaibą danguje, ir išsigando, norėjo pabėgti, tačiau šviesa dar kartą blykstelėjo ir vaikai pamatė virš nedidelio ąžuolo stovinčią moterį, „švytinčią šviesiau už saulę“, rankose laikančią baltos spalvos rožinį.
Apsireiškusi moteris tik vėliau atskleis vaikams, kad jos vardas „Rožinio Marija“ ir tik paskutiniajame apsireiškime paprašys, kad toje vietoje jos garbei iškiltų koplyčia. Tačiau jau pirmajame susitikime Dievo Motina Marija prašė, kad piemenėliai daug melstųsi, pakvietė į kitus susitikimus, jų metu atskleidė vadinamąsias tris paslaptis. (Jas vėliau užrašė vyriausioji Liucija de Jesus). Vaikai nenuslėpė regėjimų, pasipasakojo tėvams, artimiesiems, netrukus visa Fatima kalbėjo apie neįtikėtinus įvykius. Meras net sugalvojo būdą kaip sustabdyti „spektaklį“, į kurį kas mėnesį rinkdavosi vis daugiau žmonių iš viso regiono. Numatytą apsireiškimų dieną jis vaikus nuvedė kitur, tačiau Marija vis vien vaikučiams pasirodė, tik kitoje vietoje.
Paskutinysis apsireiškimas spalio 13 dieną ypatingas tuo, kad jo metu įvyko Marijos vaikams per ankstesnius apsireiškimus pažadėtas ir žmonių labai lauktas ženklas. Tą syk piemenėlius į susitikimą su Marija atlydėjo dešimtys tūkstančių žmonių (nuo 30 000 iki 70 000) su portugalų spaudos, įskaitant antiklerikalinę, atstovais. Jie aprašė kaip tam tikru momentu saulė ėmė „šokinėti“, suktis apie save, keisti spalvas, virpėti ir didėti, tarsi artėtų prie žemės „nematytais staigiais judesiais visai ne pagal kosminius dėsnius“, parašė straipsnyje 1917 spalio 15 dieną Avelino de Almeida, „O Seculo“ vyriausias redaktorius. Reiškinys trukęs apie 10 minučių. Visi galėjo jį stebėti neužsigaudami akių. Be to, paskutiniąją apsireiškimo dieną žmonės ėjo per lietų ir purvą, o pasibaigus „Saulės stebuklui“ žemė bematant prasausėjo. Dar po kelių dienų žinia tapo sensacija visame pasaulyje: iliustruotas laikraštis „Ilustração Portuguesa“ spalio 29 dieną paskelbė pirmąsias „Saulės stebuklo“, jį stebinčių minių nuotraukas.
Marijos apsireiškimus ir juos regėjusių piemenėlių pasakojimą ištyrė vietinės Leiros vyskupijos vyskupas Jose Alves Correia da Silva. Jis 1930 metais pastoraciniame laiške paskelbtose išvadose pilnutinai patvirtino apsireiškimus. Tačiau ne visos Fatimos paslaptys buvo tuojau paviešintos, apie vadinamąją „Trečiąją paslaptį“ buvo informuotas tik popiežius ir keli jo artimiausi padėjėjai. Garbingasis Dievo tarnas popiežius Pijus XII buvo pirmasis popiežius, kuriam buvo patikėta Liucijos de Jesus užrašyta Trečioji Fatimos paslaptis, kurią jo įpėdiniai dar daugelį metų laikys stalčiuje iki šv. Jono Pauliaus II pontifikato.
Pirmieji popiežiaus Pijaus XII veiksmai, paskatinę plėsti Fatimos Marijos pamaldumą pasaulyje, įvyko per Antrąjį pasaulinį karą: popiežius 1940 metais Mozambike įkurtą Nampulos vyskupiją pavedė Fatimos Rožinio Marijos globai, 1942 metais Radijo žinioje Portugalijai paaukojo pasaulį Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai ir 1946 metais, per savo legatą, Palestrinos kardinolą Benedetto Aloisi Masella, vainikavo Fatimos Mariją „Pasaulio Karaliene“. Pasak popiežiaus Pijaus XII, „laikai abejoti Fatima praėjo, dabar laikas veikti”. (Vatikano radijas)
